(paremta pasauliniais tyrimais apie šunų fiziologinius poreikius įvairiais amžiaus periodais)

Nėščios kalės mityba

Motinos organizmui vaisiaus vystimasis kelia didžiulius reikalavimus. Nėščia kalė savo organizme naudodama savo resursus turi maitinti vaisiaus skeletą. Tik ką gimęs šuniukas iki pat atjunkymo maitinasi kalės organizmo sąskaita.
Pirmoje nėštumo pusėje didesnių reikalavimų mitybai kalė neturi. Poreikis maisto medžiagoms ir energijai žymiai išauga antroje nėštumo pusėje. Paskutines tris nėštumo savaites maisto kiekis turi palaipsniui didėti ir maksimumą pasiekti nėštumo pabaigoje. Jo kiekis turėtų būti maždaug 50% didesnis už maisto davinį pirmąsias šešias nėštumo savaites. Šiame periode ypač svarbu, kad kalė pakankamai gautų pagrindinių skeletą formuojančių medžiagų, t. y. baltymų ir mineralinių medžiagų. Šeriant kalę antroje nėštumo pusėje reikia atsižvelgti į tai, kad tuo pačiu metu maitinama kalė ir tam tikras skaičius  būsimų šuniukų , kurie labai reiklūs  maisto medžiagoms. Jeigu kalės mityba pagal kai kuriuos parametrus nepakankama, vaisius atima būtinas maisto medžiagas iš motinos ir tuo būdu pakenkia jos pačios organizmui. Dažniausiai sutrinka skeletą formuojančių jungiamųjų audinių medžiagų apykaita.

Maitinančios kalės mityba

Lyginant su ankstesnėmis ciklo stadijomis, laktacijos metu kalės organizmo poreikis maisto medžiagoms yra žymiai išaugęs. Maitinančios kalės poreikis maisto medžiagoms 3 ar net 4 kartus viršija įprastą maisto kiekį. Pirmą laktacijos savaitę pieno sekrecija per dieną siekia 2,5% kalės svorio, trečią laktacijos savaitę jau 4% kalės svorio. Tuo būdu pieno gamybą visą kalės laktacijos periodą lyginant su kūno svoriu sudaro nuo 5 iki 10 kg pieno. Kalės piene yra daug baltymų ir riebalų (žiūrėti 1 lentelę). Maisto davinys turi padengti kalės poreikius, o taip pat ir reikalavimus medžiagoms, kurios būtinos pieno sekrecijai. Reiškia, kad žindančios  kalės maistas turėtų būti labai maistingas, tačiau kuo mažesnio tūrio, nes tai užtikrina didelę maistingųjų ir mineralinių medžiagų koncentraciją. Būtina papildyti mineralines medžiagas, reikalingas šuniukų skeleto formavimuisi. Reikėtų sekti, kad ypač trečią ir ketvirtą savaites kalė gautų maistingo ėdalo, nes šiuo metu prasideda šuniukų atjunkymas, pieno gamyba sumažėja ir kalė šuniukus papildomai maitina savo skrandžio turiniu. Veisėjas, pastebėjęs kad kalė papildomai maitina šuniukus, turi pats pradėti juos maitinti. Kalės dienos racione turėtų sumažėti riebalų kiekis, nes šuniukų virškinimo sistema jų perdirbti dar nesugeba ir tai gali būti viduriavimo priežastimi. Pakankamas mineralinių medžiagų kiekis, būtinas skeleto formavimuisi, ypač svarbus, nes tuo būdu patenkinamas ir šuniukų poreikis šioms medžiagoms. Esant mineralinių medžiagų trūkumui, jos išplaunamos iš motinos organizmo  ir tai iššaukia pogimdyvinę  eklampsiją (traukulių priepuolius), organizmo dekalcinaciją ir kaip to  pasekmę  - osteoporozę.

1 lentelė. Pieno sudėtis % ( Prochazka, 1989)

2 lentelė. Mineralinių medžiagų išsiskyrimas su pienu laktacijos piko metu, kai kalė sveria 30 kg (Meyer, 1983)

Šuniukų ir jaunų šunų mityba

Atjunkymo metu šuniukams reikia maistingo ir kokybiško maisto, kuriame būtų ne tik pakankamai maistingųjų ir mineralinių medžiagų, tačiau jos būtų subalansuotos reikiamu santykiu.  Proteinai maiste turi sudaryti 30%, o didelių ir labai didelių veislių šuniukų racione iki 36%. Riebalų kiekis maiste šiuo periodu turi būti gana didelis, tarp 14 - 20%.  Augimo metu, ypač tuo periodu kada greitai formuojasi skeletas ir dantys, didelę reikšmę turi maiste esančios mineralinės medžiagos, ypač kalcis ir fosforas. Maiste svarbus ne tik jų kiekis, tačiau ir šių medžiagų santykis.
Šuns fizinė būklė, organų funkcijos ir bendra išvaizda labai priklauso nuo taisyklingo skeleto išsivystymo, kaulų dydžio, storio ir tamprumo. Skirtingai nuo kitų kūno sistemų ir organų skeleto vystimuisi ypač svarbus augimo laikotarpis. Vėliau, vyresniame amžiuje, „pakoreguoti“ skeletą beveik neįmanoma. Svarbiausias vaidmuo kaulinio audinio formavimuisi organizme tenka kalciui. 95% viso organizmo   kalcio yra kauluose, dantyse, sausgyslėse ir raiščiuose. Pagrindinį šio makroelemento kiekį  šuns organizmas gauna su pagrindiniu maistu, tačiau tam tikrais gyvenimo periodais kalcio poreikis labai išauga ir jo kiekio maiste  nepakanka. Ši situacija tampa labai svarbi, pradedant naudoti daug kalcio turinčius papildus. Organizmas nepriima kalcio kaip elemento, būtino kaulinio audinio formavimuisi, jeigu  jis negauna kito elemento – fosforo. Kaulinio audinio medžiagų apykaitai ypač svarbus yra kalcio ir fosforo santykis, kuris nurodytas 3 lentelėje.

3 lentelė: Rekomenduojamas kalcio ir fosforo kiekis bei santykis šuns dienos racione įvairiais gyvenimo periodais (mg/kg šuns kūno svorio) (V. Šrblik, M. Cisaržovski, 1994)

Augimo, nėštumo, laktacijos ir senatvės periodai šuns gyvenime ypač svarbūs skeleto vystimosi ir jo sveikos būklės  prasme. Šuns organizmą nepakankamai ir neteisingai aprūpinant mineralinėmis medžiagomis, gali atsirasti šie sutrikimai:  

• Rachitas -  skeleto formavimosi sutrikimas dėl nepakankamo kalcio kiekio besiformuojančiame kauliniame audinyje ir dėl neteisingo kalcio ir fosforo santykio arba dėl nepakankamo vitamino D kiekio, gaunamo augimo metu.
• Osteomaliacija ( kaulų suminkštėjimas) -   tai sutrikimas, kuris gali pasireikšti suaugusiam šuniui ar nėščiai  kalei ir kurio priežastis – tai  pernelyg didelis mineralinių medžiagų išsiskyrimas iš kaulų, nesant pakankamo šių medžiagų papildymo. Susergama nepastebimai, be aiškiai išreikštų požymių: šuo lyg būtų pavargęs, jaučiamas bendras silpnumas. Laikui bėgant šeimininkas pastebi, kad  be jokios aiškios priežasties atsiranda skausmas, šuo atsargiai juda. Laiku ligos negydant, gali deformuotis skeletas, ilgieji galūnių kaulai, krūtinės ląsta. Mineralinių medžiagų trūkumas gali net įtakoti šuns sugebėjimą įsisavinti kitas būtinas medžiagas.    
• Osteoporozė – susirgimas, kurio priežastimi yra nepakankamas arba nesubalansuotas mineralinių medžiagų, būtinų kaulinio audinio metabolizmui, kiekis. Mažėjant kaulų tankiui silpnėja jų nešamoji galia ir didėja kaulų lūžimų tikimybė. Kiekvieną kaulą reikėtų vertinti kaip labai aktyvų organą , kuris nuolat kinta ir kurio būklė priklauso nuo apkrovimo ir įtampos. Specifinė šio susirgimo forma  pažeidžia vyresnio amžiaus ir senus šunis.

4 lentelė Subrendusio ir augančio šuns poreikis mineralinėms medžiagoms, atskiriems elementams ir vitaminams (W. Drochner in: H.G. Niemand, P.F. Suter: Klinikinė praktika, Bratislava 1996)

Skeleto vystimuisi svarbios yra ne tik mineralinės medžiagos, tačiau ir pakankamas kiekis kokybiškų baltymų, nes 1/3 kaulo sudaro organinės medžiagos, kurių svarbiausia - baltymas kolagenas, ir 2/3  neorganinės medžiagos. 

Optimaliam skeleto vystimuisi reikia ne tik pakankamai mineralinių medžiagų , tačiau ir kokybiško (geriausia kolageninio) baltymo (GELACAN Baby)

Judamojo aparato susirgimai šunų tarpe gana dažni. Šlubčiojimas, skausmas, patinimas pasireiškia įvairių veislių šunims, dažniausiai tiems, kurie patiria didelį krūvį sąnariams, sausgyslėms ir stuburui. Šie susirgimai gresia ir namų „numylėtiniams“, kurių svoris dėl judėjimo stokos yra per didelis. Galūnių sąnariai gali būti pažeidžiami įgimtų arba įgytų susirgimų. Įgimtų susirgimų, tokių kaip klubo sąnario displazija, pilnai išgydyti neįmanoma ir šuns gyvenimo eigoje jie toliau vystosi ir tampa vis sunkesni. Tai būdinga didelį fizinį krūvį patiriantiems šunims. Šuns gyvenimo eigoje įgytų susirgimų priežastimi būna degeneraciniai procesai jungiamuosiuose audiniuose, traumos arba sužeidimai, kurie komplikuojasi  uždegimu. 

Dažniausios šunų judamojo aparato ligos:

Osteoartrozė – tai susirgimas iš pradžių pasireiškiantis vietiniu sąnarių skausmu, vėliau pažeistas sąnarys sustingsta, sumažėja judrumas ir sąnarys deformuojasi. Šie simptomai gali atsirasti dėl sąnario natūralaus susidėvėjimo senstant, tačiau tai gali būti ir per didelio fizinio krūvio, lūžimų, nedidelių traumų, išnirimų, antsvorio, nepakankamo sąnarių aprūpinimo būtinomis maisto medžiagomis pasekmė.

Tarpslankstelinių kremzlių (diskų) pažeidimai – sunykusios ir susiaurėjusios kremzlės tarp stuburo slankstelių tampa pablogėjusio stuburo lankstumo priežastimi. Staigaus judesio ar įtampos metu tarpslankstelinė kremzlė ima spausti nugaros smegenų nervų šakneles. Liga pasireiškia pažeistos vietos skausmu, jutimo pokyčiais, net nejautrumu, paralyžiumi, nekontroliuojamu šlapinimusi ir tuštinimosi sutrikimais. Dažniausiai šia liga serga šunys, kurių ilgas cilindro formos liemuo.

Klubo sąnario displazija – tai įgimtas klubo sąnario raidos sutrikimas, kai netinkamai susiformuoja sąnario galvutės paviršius ir klubo sąnario duobutė. Dėl displastiško klubo sąnario šuo greičiau pavargsta, eina svyrinėdamas, sunkiai įveikia kliūtis ir sunkiai lipa laiptais. Dažnai toks šuo šlubuoja ir nesiremia nesveika galūne. Pažeistas sąnarys skausmu reaguoja į oro pasikeitimus. Galiausiai displastiškas sąnarys nustoja funkcionuoti, jo galvutė gali ilgam išnirti iš sąnario duobutės. Tokia galūnė lieka nejudri ir labai skausminga. Klubo sąnario displazija dažniausiai serga didžiųjų veislių šunys. Nors ši liga ir yra įgimta, tačiau taisyklinga mityba ir maisto papildai, padedantys formuotis visai kaulų sistemai, gali sušvelninti šios ligos padarinius ir padėti išvengti komplikacijų, dėl kurių vėliau išsivysto osteoartrozė.

Šunų judamojo aparato ligų profilaktikoje mitybos požiūriu svarbu užtikrinti normalų skeleto vystimasį,  aprūpinant šuns organizmą  pakankamu kiekiu maisto medžiagų kaulams ir sąnariams. Tai galima padaryti papildomai duodant preparatus, pagamintus kombinuotų želatininių maisto papildų pagrindu. Kolageninio (želatininio) hidrolizato naudojimas gali nutraukti arba žymiai sulėtinti  degeneracinius procesus jungiamuosiuose audiniuose. Kolageninis hidrolizatas maitina ir regeneruoja sąnarių kremzles, sausgysles, raiščius ir kaulus, tokiu būdu sumažindamas arba net visiškai pašalindamas ankstesnės netinkamos sąnarių mitybos, pakenkimų, jų deformacijos padarinius, trukdo tolesniam kremzlės irimui. (GELACAN Darling)